Romano, novelės, soneto, tragedijos ar komedijos pavadinimai žymi literatūros žanrus. O epika, lyrika ir drama yra trys tradiciškai skiriamos grožinės literatūros rūšys. Žanras yra konkretesnis skirstymo lygmuo: pavyzdžiui, sonetas priklauso lyrikai, o novelė – epikai.
Šis paaiškinimas skirtas literatūrai. Muzikoje, kine ar dailėje žanrai skirstomi pagal kitus tos meno srities kriterijus. Net literatūroje viso sąrašo negalima sutraukti į kelis nekintamus langelius: epochos, tradicijos ir konkretūs kūriniai žanrų ribas keičia.
Rūšis, žanras ir tema: trys atskiri klausimai
Literatūros rūšis. Padeda nusakyti pagrindinį vaizdavimo ir kalbėjimo būdą. Ar vyrauja pasakojimas, vidinis išgyvenimas, ar vaidinti skirtas veiksmas ir veikėjų kalba?
Žanras. Apibūdina konkretesnę kūrinių grupę, jos sandaros ir kompozicijos bruožus. Tai gali būti romanas, novelė, sonetas ar komedija.
Tema. Pasako, apie ką kūrinys: draugystę, karą, vienatvę, gamtą. Ta pati tema gali pasirodyti skirtingų rūšių ir žanrų kūriniuose. Vien žodis „meilė“ dar neatsako, ar skaitote romaną, ar eilėraštį.
Pavyzdžiui, užduoties atsakymas „lyrika“ ir atsakymas „sonetas“ nėra lygiaverčiai, jei prašoma nurodyti būtent žanrą. Pirmiausia perskaitykite, kokio skirstymo lygmens reikalauja klausimas.
Praktinis pavyzdys – Viljamo Šekspyro „Romeo ir Džuljeta“, vadovėlio užduotyje įvardyta tragedija. Jos literatūros rūšis yra drama, žanras – tragedija. Meilę galite nurodyti kaip vieną kūrinio temų, tačiau šis žodis rūšies ir žanro nepakeičia.
Trijų literatūros rūšių lentelė
| Rūšis | Kas dažniausiai svarbiausia | Žanrų pavyzdžiai |
|---|---|---|
| Epika, arba epas | Pasakotojas, veikėjai, įvykiai ir jų ryšiai | Romanas, apysaka, apsakymas, novelė |
| Lyrika | Kalbančiojo išgyvenimai, nuotaikos, mintys ir poetinė raiška | Eilėraštis, sonetas, elegija, odė |
| Drama | Vaidinti skirtas veiksmas, veikėjų susidūrimas, dialogai ir monologai | Tragedija, komedija, tragikomedija |
Tai dažni pavyzdžiai, ne baigtinis klasifikatorius. Epinis kūrinys gali būti eiliuotas, todėl taisyklė „eilutėmis parašyta – vadinasi, lyrika“ klaidina. Romane gali būti ir dialogų, ir išsamių veikėjo išgyvenimų: dėl vienos tokios vietos visas kūrinys automatiškai netampa drama ar lyrika.
Keli žanrai, kuriuos dažniausiai tenka atpažinti
Romanas ir apysaka. Abu priklauso pasakojamajai literatūrai. Mokantis juos naudinga lyginti pagal pasakojimo mastą, veikėjų ir įvykių plėtotę. Tačiau vien puslapių skaičiumi visų kūrinių patikimai atskirti negalima. Tikrinkite ir kūrinio leidime pateiktą žanro įvardijimą.
Novelė. Trumpas prozos kūrinys, dažnai telkiamas į ryškų įvykį, posūkį ar atomazgą. VLE pažymi, kad novelės ir apsakymo sąvokos kai kuriose tradicijose vartojamos artimai. Todėl nereikalaukite, kad kiekviena novelė baigtųsi vienodai netikėtai.
Sonetas. Tradicinė forma turi 14 eilučių ir nustatytą strofų bei rimavimo sandarą. Itališkąjį sonetą sudaro du ketureiliai ir du trieiliai, angliškąjį – trys ketureiliai ir dvieilis. Vien suskaičiuoti 14 eilučių nepakanka: svarbu matyti ir formos organizavimą.
Tragedija ir komedija. Tai dramos žanrai. Nustatydami juos vertinkite viso veiksmo pobūdį, konfliktą ir kūrinio raišką. Vien juokinga veikėjo replika dar nepadaro pjesės komedija, o liūdnas epizodas – tragedija.
Kaip nustatyti rūšį ir žanrą skaitant
- Patikrinkite užduotį ir leidimą. Ar klausiama rūšies, žanro, temos, ar teksto formos? Peržiūrėkite antraštinį puslapį, paantraštę ir patikimą kūrinio pristatymą.
- Įvardykite vyraujantį kalbėjimą. Kas pasakoja, kalba ar veikia? Ieškokite visą kūrinį organizuojančio būdo, ne vieno išskirtinio sakinio.
- Surinkite bent du požymius. Pavyzdžiui, veikėjų vardais pažymėtos replikos ir sceninės pastabos gali pagrįsti draminę formą.
- Patikrinkite konkretaus žanro sandarą. Sonetui svarbi forma, novelei – pasakojimo organizavimas. Jei turite tik trumpą ištrauką, išvadą formuluokite atsargiai.
- Parašykite atsakymą su argumentu. Ne vien „tai lyrika“, o „vyrauja kalbančiojo būsena ir poetiniai vaizdai, todėl čia ryškus lyrinis kalbėjimas“.
Trumpas bandymas su originaliais pavyzdžiais
Toliau pateiktos specialiai šiam paaiškinimui sukurtos miniatiūros. Tai nėra žinomų autorių citatos ir jos neskirtos parodyti visų konkretaus žanro taisyklių.
A. „Ieva grįžo į stotį ir ant suolo rado savo pamestą užrašinę. Tik pirmame puslapyje dabar buvo svetimas adresas.“ Kas čia vyrauja?
B. „Tyla ant palangės, o manyje vis dar aidi vakarykštis atsisveikinimas.“ Kas labiausiai išryškėja?
C. „IEVA: Ar tu paėmei mano užrašinę?
JONAS (atsitraukia nuo durų): Pirmiausia išklausyk.“ Kokia raiška svarbiausia?
Atsakymai. A pavyzdyje vyrauja pasakojimas apie įvykius – epinis kalbėjimas. B išryškėja vidinė būsena ir vaizdas – lyrinis kalbėjimas. C veiksmas kuriamas replikomis ir scenine pastaba – draminis kalbėjimas. Iš šių trumpų pavyzdžių dar negalima patikimai nuspręsti, kad A yra novelė, B sonetas, o C tragedija.
Kada vienos etiketės nepakanka
Mišrių kūrinių atveju verta įvardyti vyraujančią rūšį ir paaiškinti kitų rūšių elementus. Žanrai istoriškai kinta, o šiuolaikinė literatūra gali sąmoningai jungti skirtingas formas. Jei patikimame leidime ar mokymo medžiagoje pateiktas kitoks, argumentuotas apibūdinimas, jo neatmeskite vien dėl trumpos internetinės lentelės.
Praktiškas atsakymo modelis: „Kūrinys priskiriamas … žanrui. Tai rodo … ir … . Kartu jame yra … elementų.“ Į tuščias vietas įrašykite konkrečius teksto požymius. Taip klasifikacija tampa paaiškinimu, o ne spėjimu iš pavadinimo.
Dažniausi klausimai
Ar poezija ir lyrika reiškia tą patį?
Ne visada. Eiliuota forma gali būti būdinga ir epiniams ar draminiams kūriniams. Nustatydami rūšį vertinkite vyraujantį kalbėjimą bei kūrinio sandarą, o ne vien jo išdėstymą eilutėmis.
Ar knygos viršelio žodis „fantastika“ viską pasako apie žanrą?
Ne. Jis gali nusakyti platesnį kūrinių pobūdį ar leidėjo kategoriją. Tikslinant literatūrinę klasifikaciją dar reikėtų žinoti, ar tai romanas, apsakymų rinkinys, pjesė ar kitos sandaros tekstas.
